žvėrinčius

מvėriñčius (hibr.) sm. (2) NdŽ, KŽ; M, Rtr žr. 2 žvėrynas: 1. M, NdŽ Aptvertas didelis plotas žemės, į kurį prileido visokių dreskiančių bestijų, vadinosi žvėrinčius Tat. Jisai pagavo levą ir parsinešė į namus, davė pastatyt žvėrinčių ir inleido tą levą LB162. | Padirbo čia žvėriñčių miške (rezervatą), neleidžia ganyt JnšM. ^ Ta bendrovė kaip nelaimė, kramtomos kaip žvėriñčiuo Rdn. 2. NdŽ, KŽ, Pkr. 3. žr. 2 žvėrynas 4: Nenoriu daugiau papultie tan žvėriñčiun Krkš. 4. kas piktas, neklusnus kaip žvėris: Kai kokį žvėriñčių paimsi, neberūpės mokslas Skp. | prk.: Kad jis nusprogtų, eroda šitas, žvėriñčius, gumbas an pasturgalio! Smn. 5. medžiotojas: Pačiam Kairių sodžiaus gale gyveno žvėriñčius Astrauskas Sml.